IMG 20190724 205251

Gyventi čia ir dabar – tai palikti begalinę erdvę rytojui. Priimdami save dabartyje, jaučiame atsakomybę dabartį išnaudoti maksimaliai. Kaip sakė poetė Rasa Kochanauskaitė-Raižienė, rytojaus gi gali ir nebūti... Tai viena iš priežasčių, kodėl poetės knyga pavadinta „Nepalikti svarbiausio rytojui“.

Kauno pedagogų kvalifikacijos centro (Centras) vyresn. bibliotekininkei Irenai Valentukonienei ir Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininkei Daliai Milukaitei-Buragienei buvo labai svarbu, kad ši poetės knyga būtų pristatyta Kauno visuomenei:    2019-ieji paskelbti Pasaulio lietuvių metais, o autorė – pedagogė, Dublino lietuvių bendruomenės pirmininkė, jau penkiolika metų gyvenanti Airijoje, atvykusi pas artimuosius pasisvečiuoti. Tad liepos 19 dieną Centro bibliotekoje poezijos mylėtojų buvo labai daug.

Klausytojus jungė ne tik poezija, bet ir noras išgirsti, kaip puoselėja lietuvybę Airijoje gyvenantys lietuviai. Tai buvo svarbiausi klausimai, kurių niekas nenorėjo palikti rytojui. Tačiau jie nesutrukdė poezijai bei muzikai. Talentingos renginio vedančiosios Virginijos Kochanskytės ir poetės Rasos Kochanauskaitės-Raižienės dėka poezijos renginys įgavo Lietuvos vardo ir lietuvių kalbos įprasminimą.

Mes kuriam Lietuvą po trupinėlį

Darbais, eilėraščiu, žodžiu

Auginam tarsi gležną gėlę

Paklydusią tarp želiančių rugių.

Mums sako – jūs seniai išėjot.

O ar gali išeiti iš savęs?

Šaknim įaugę, upėm išsilieję

Visi keliai mus Tėviškėn parves.

Mes kuriam Lietuvą kai kūdikiams ant rankų

Dainuojam lopšines kaip mums mama gimtuos namuos

Kai pasakojam apie žydrą dangų

Ošimą Baltijos senutėj Palangoj.

Mes kuriam Lietuvą čia, žemėj svetimoj

Prieš ją bejėgiai pykčiai ir atstumai

Skambės ji amžinai dainoj, virpės maldoj

Ir kiekvienoj širdy gyvens lietuvio.


Žmogaus gyvenime svarbiausia yra gimtinė, jo gimtoji kalba, meilė, artimieji. Kur begyventų, kur bebūtų – prie svarbiausių esaties klausimų nuolat grįžtama. Apie tai, pristatydama savo knygą „Nepaliki svarbiausio rytojui“, kalbėjo ir poetė Rasa Kochanauskaitė-Raižienė. Autorė džiaugėsi, kad kartu su ja renginyje dalyvauja jos dukra Jūratė Raižytė, kuri pirmoji išgirsta naujai parašytą mamos posmą ir jį pagiria arba pakritikuoja. Nuoširdaus bendravimo su dukterimi autorė taip pat nepalieka rytdienai – joms abiem tai yra labai svarbu. 

Kūrybinėje popietėje poetės eiles skaitė aktorė V.Kochanskytė, pati autorė, jos duktė Jūratė Raižytė, o dainininkas Eimantas Didžbalis atliko dainas „Vakaras kvepiantis mėtom“, „Aštuoniolika vasarų“ (žodžiai Rasos Kochanauskaitės-Raižienės). Atlikti dainą „Koks vakaras šiltas“ Eimantui talkino poetės draugė foto menininkė Laura Urbonavičienė.

Romantinę nuotaiką skleidė, poetinį žodį stiprino nuostabūs fleitos garsai. „Sodo paslaptį“, „Skrydį į mėnulį“ atliko Neringa Mažūnė. Renginio pabaigoje, kaip atsisveikinimas iki kito susitikimo, skambėjo eilėraštis „Gyvenimas“ (skaitė V.Kochanskytė, J.Raižytė, R. Kochanauskaitė-Raižienė). Ir dar ilgai bendrystė tęsėsi prie arbatos puodelio, nes klausimų poetei buvo dar daug.


„Dėkoju Viešpačiui už ryto auštančią palaimą

Pasaulį ašaros skaidrios laše

Už nerimą peraugantį į baimę

Lėktuvui riedant Tėviškės žeme.

Dėkoju Lietuvai, kuri dar tebelaukia

Pražilusiu skausmu mamų veiduos

Ir už siūbuojančią palaukę

Kuria grįžtu kas naktį mintimis namo...

Ir iš kreivų skirtingų dalelyčių

Iš to, kas buvo, ko niekada nebus

Dėlioju vėl – gyvenimą mažytį.

Ir laimę pirštais virpančiais renku...

Šis kelias mano. Duotas man vienai

O taip ilgai prasmės ieškojau...

Akis užmerkiu. Juokiasi vaikai...

Ir tyliai Tau, Gyvenime, dėkoju...“

 

Poetė Laimutė Jonaitienė

 

 

 

Additional information